Indrė Gruodienė
Indrė Gruodienė
Gimė 1963 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje, aktorės ir žurnalisto šeimoje. Nuo mažens domėjosi gamta, todėl nesunku buvo apsispręsti dėl biologijos ir ekologijos studijų Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau - Lietuvos žemės ūkio universitete. Dirbo mokslinį, žurnalistinį darbą, ūkininkavo. Nuo 2009m. metų vadovauja Europe Direct Visaginas, taip pat dirba Visagino socialinės globos namuose. Nemažai laiko skiria visuomeninei veiklai Daugėliškio krašto bendruomenėje.
Kurti pradėjo nuo 18 metų. Eilėraščiuose – gamta, metų laikai, jausmai, išgyvenimai. Dažnai eilės susilieja su gitaros garsais. Yra išleidusi savos kūrybos dainų albumą. Mėgsta žvejoti, keliauti, fotografuoti, fiksuoti žmonių istorijas.
„Pasitinkant Kalėdas“
Žiema šerkšnu išraižys langus,
Ir mėnuo, kaip žibintas kelią švies.
Susikaupimo, ilgesio ir meilės kalnas
Prieš Kalėdas visom spalvom tau sužydės.
Tik melo, nuoskaudų šešėlis braidžios
Nemielas, svetimas, sunkus tarsi akmuo.
Kaip reikia jo mums nesureikšmint?
Ir viltį, atlaidumą dovanot.
Prie Kūčių stalo atgailoj paskęskim,
Mintim apžvelkim praeities metus.
Vaišinkimės gėriu, stiprybe užsigerkim.
Išauš Kalėdų rytas nuostabus!
***
„Leisk būti savimi“
Tave mylėsiu aš poezijoj,
Tave mylėsiu tik sapne.
Tave mylėsiu aš begėdiškai
Paklydusį jausmų raiste.
Tu leisk pabūti man kepėja
Prisvilinusia puodų daug.
Tu leisk pabūti man šokėja
Ir amžiams prisiglaust. Tik lauk…
Juk tirpsta tas, kas jaučia karštį
Tirpstu ir aš nuo bučinių švelnių.
Kurie kaskart kai atitolsta
Išsiskleidžia rūku saldžiu.
Tu leisk pabūti man kūrėja
Sukurti pasaką - žodžius,
Kuriuos išgirdęs pažadėtum
Sužadinti visus medžius.
Juk žydi tas, kas gaivią drėgmę semia.
Semiu ir aš – tik ašarų šaltinį.
Kuris čiurlendamas taip širdį graužia
Ir nukreipia savaip likimą.
Tu leisk pabūti man būrėja
Išbursiu aš kas mudviems bus…
O jei suspėsiu, pasakysiu
Su šnibždesiu… švelnius žodžius…
***
„Eilės iš mašinos“
Ruduo. Širdis skrenda su paukščiais.
Saulės pliūpsniai palydi plakimą...
O voratinklių gijos rasotosios
Nušviečia ilgą laukimą.
Meilė svajonėse, meilė ramybėje...
Noksta, kaip uoga raudona.
Skinti, ragauti, dalintis ja norisi,
Kol neįkrito į gruodą.
***
„Kutena širdį“
Krintantys lapai užmigdė žolę...
Aš – mindau lapus.
Lietūs suplakė viską, –
Į rudeninius jausmus.
Man šalta, man liūdna,
Nevaldomas vėjas kedena mintis.
Įsileisk į save tą atodūsį trumpą.
O viltis? Ji su paukščiais sugrįš.
Aš – mindau lapus.
Lietūs suplakė viską, –
Į rudeninius jausmus.
Man šalta, man liūdna,
Nevaldomas vėjas kedena mintis.
Įsileisk į save tą atodūsį trumpą.
O viltis? Ji su paukščiais sugrįš.
***
„Žiemos išvarymas“
Žiema, žiema, pakvailiojai?
Putinių jau daug sukrovei?
Raganos plaukais draikeisi,
Vėjus tu stogais vaikeisi.
Gal pakaks to žilo ryžto!
Žvėrys laukia šilto miško.
Boružė – stiebelio saulėn,
Paukščiai – skambesių pasaulio.
Baltą mintį susprogdinki,
Ar purvyne nuskandinki.
Verbomis save išplak,
Erškėtyne tu sudek.
***
„Atsisveikinimas su žiema“
Sniego spalva - balta.
Vilties spalva – nemari…
Prisiglausk tu prie tirpstančio varveklio,
Pajusk vėsą ir paskutinį lašą, atiduotą
Saulei.
Ir negailėk gerumo kitiems.
Jis sugrįš…
Galerija
