Irena Petrauskaitė
Irena Petrauskaitė
Visagine gyvenau nuo 1996 m. iki 2006 m., dirbau Visagino valstybinės kalbos centre lietuvių kalbos mokytoja. Buvau atvykusi iš Druskininų. Druskininuose dirbau miesto bibliotekoje, vėliau – knygyne.
Visagine įsijungiau į miesto literatų sambūrį, dalyvavau Rytų Lietuvos rašančiųjų veikloje. Kūryba spausdinta miesto almanachuose „Visagino žaros“, respublikinėje spaudoje. 2008 m. išėjo eilėraščių knyga „Esu“.
Gimiau 1959 m. Vieštartų kaime, Lazdijų rajone. Tai – motinos gimtinė, tėvo – gretimas kaimas. Iki mokyklos gyvenau pas senelius. Tėvai dirbo ir kūrėsi Marijampolėje (buvusiame Kapsuke). 1967 m. jie persikėlė gyventi į Druskininkus. Vidurinę mokylą pradėjau ir baigiau Druskininuose. Vėliau baigiau Vilniaus kultūros mokyklą, įgijau bibliotekininkės specialybę ir Lietuvos edukologijos universitetą, lituanistiką.
Išvažiavusi iš Visagino nemažai metų gyvenau Grigiškėse, dirbau Vilniuje įvairiose įstaigose: „Lietuvos spaudoje“ ir kt.
Dabar esu pensininkė. Grįžau į tėviškę – į Druskininkus.
Eilėraščiai:
***
pabučiuoki
žylantį plauką, sukuždėki: palauk.
apkabink ir
paleiski
žiemosna.
vėluoju.
aidu kriokia dangus –
ką rytojus atjos?-
tvenkias nuojautų marios.
snaigynai,
užmarštim sklidini,
gundo suokia vilioja –
apkabink,
pabučiuok
ir paleiski
žiemų baltumosna.
***
„Prieš kelionę“
Dešimtmetis baigiasi – trauksiu namolio
į suplūktus jotvingių klonius –
akmenuotus Akmenio krantus.
Upošnio šneka, įsprausta drenažo vamzdy,
durpynai suspragę –
avietynai be žalčių...
Pasiilgau varlių rasotą gegužės naktį,
kiro klyksmo
virš vandenų.
Riešutų,
pribirusių spalio lapuos
ir radastų languos, kai speigas palydi kamino dūmą
linkui dausų.
Pasiilgau žarsteklio bilsmo
į rinkę, kai pašonėn paryma
ties krosnim...
Rankų tešluotų,
raugo kvapo...-
kąsnio skalsos ieškotų
eisiu.
***
„Visaginietei“
aiškinai apie verlibrą
jis – tavo sijono klostėse
puspady bato
nosies štriche
ieškosiu jaunystės –
norėčiau atnešti ją tau
prakeikimą pagrobti nuo kelio
tavo
norėčiau
***
„Krucifiksas”
Geležinė, varinė, medinė
Vinis
Pervaryta per pėdas,
Kad sujungtų dvi kryžmas –
Medžio
Ir žmogaus?
Vinimis kalė ar pančiojo
Kristaus laikais?
O dabar kaip kryžiuoja?
Kaspinais? Lazeriais?
„Like“-ais?
Neraštinga esu
Logikos mazgo išrišti nemoku.
Atpirkimo galią jaučiu apreiškimo valia.
Tačiau,
Kokia vaizdo prasmė?
Prieš akis – nusvirus galva, uoslė uodžia erškėtį,
Klausa prisipildžiusi smėlio ir musių siutimo
It liaudies linčo garsų,
Lytėjimo pojūtis – atgrasu.
Ir taip diena dienon,
Naktį – ant kilimėlio, kuris kabo virš lovos,
Menėje – virš skobnių,
Mokykloje – virš lentos
Mūka kabo.
Ką sako? Ką tyli?
Padeda akims išmokti nematyti –
Praeiti pro šalį,
Kai patiesia brolį patvory?
***
„Kastalijoje”
Mielas berniuk iš vienuolyno,
Kuris grožėjaisi bičiulio rožine burna,
Kūčių prieblandoj kartu žvelgei į žvaigždes –
Jas slėpė lietus.
Kastalijos sodų akmenėlių takus
Skaičiavome
It kraujažolės birulius tavo delne.
Nežinau, ar kvietei pasivaiščioti
Po kaimelį
Su kalnu,
Neprisimenu –
Tai buvo seniai.
Tik menės menės menės
Stojos
Vietoje stačiakampio kiemo su kaštonu,
Žaidimų dvarai.
Bandžiau klausti:
Argi netalpu abatijos celėj? –
Net neprajukai.
O, žvaigždėtas dangau, kodėl taip trošku
Po tavuoju skliautu...
Lyja ir
Lyja.
Pėdose telkšo vanduo ir
Baimė.
Jau seniai neieškau akių, tik –
Rakto.
***
Maža piešiau namą:
du langus,
durų rankeną,
dūmus iš kamino
ir būtinai –
taką,
takažolių, gysločių, šunramunių, aguonų, rugiagėlių
laukus.
Mano vaikas –
daugiaaukštį,
apšviestą šachmatų lentą
vietoje langų
naktį
ir būtinai –
mašinas.
Anūkėliai,
ar piešite žvaigždes
vietoje akių?
***
šiandien apmesiu nytis drobei
audeklinei –
grynas stalas bado akis.
užtiesti medinį paviršių ir raukšlę
nubraukti
geidžia ranka.
pasodinti už skobnių savo vaiką ir
svečią...
ar lemta?
ieškau lino spalvos nytims
šiandien.
Galerija
