Jokūbas Naglinskas
Jokūbas Naglinskas
Visagine praleidau kol kas didžiausią gyvenimo dalį. Čia užaugau, ėjau į mokyklą... Devintoje klasėje ten ir pradėjau rašyti, bet kodėl – tuo metu ir pats nesupratau. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant, turbūt paaugliška nerimastis ir noras ją transformuoti kūrybiškai turėjo daugiausiai įtakos. Pamenu, kad skatino ir lietuvių kalbos mokytoja, matyt, pastebėjusi mano jautrumą ir polinkį reflektuoti. Savęs rašytoju tikrai nelaikau, tai daugiau mėgėjiška veikla, kuri padeda lengviau suprasti kitus ir save. Savistaba ir noras pastebėti kitą kasdienybėje, šiuo metu įkvepia labiausiai. Visgi, manau, kad čia dar tik pradžia. Mano poezija keisis, ji transformuosis. Juk keičiuosi ir aš.
...
Tankmėj už medžių
Slėpsiu savo širdį,
Pamėlęs rinksiu
Poeziją, eiles,
Kai lygiagrečiai
Per sprindį eisi
Ir seksi mano sekundes.
***
M. K. Čiurlionis
arba
Įkvėpimas
Jūrą miške
Čiurlionis užgrojo:
Ten žaltį mačiau
Jis juodžemiu jojo.
Apvijo man kaklą
Žvynine oda
Ir smaugė
Laukinio liūto galia.
Kol horizonte lojo šuva,
Kraujo neliko -
Čiurlionį pražudė daina.
˙ǝʇı̣ɯ ı̣ʇuǝʌʎƃ
nı̣ɹouǝqǝu nɐɾ
sɐɯı̣ɾoɹƃɐɹd
***
sielos akis
motinos verkia
krauju
ir upė
nustoja kvėpuoti,
pilnatį muša
rodyklės:
naktis
pilna natų.
širdis
užgroja minoru
ir plaka
pilkas šydas dangum.
rankom paliečia
Dievas akis:
sapnuoju,
kaip stovi rankas iškėlęs
paskutinis karys…
įverk jam
į širdį savo
sielos akis.
Galerija
