Renginys
Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena
Teisės sukuria pareigas
Kalendorinė vasara prasideda birželio 1-ąją. Šią dieną minima ir Tarptautinė vaikų gynimo diena. 1949 m. Tarptautinėje moterų federacijos sesijoje buvo įteisinta Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena, o pirmą kartą ji paminėta 1950 m., jos tikslas – priminti visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, ugdyti sveiką, teisinę ir dvasiškai sveiką visuomenę, humanišką, morališkai atsakingą asmenybę.
1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta „VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA“ yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis užtikrinamos visos vaiko teisės. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo pilnavertiškam fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. 1995 liepos 3 d. Lietuvai ratifikavus Vaiko teisių konvenciją ir įgyvendinant jos nuostatas, 1996 kovo 14 d. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris kelis kartus buvo tobulintas, siekiant geriau užtikrinti vaiko teises.
Metams bėgant žmogus keičiasi fiziškai ir dvasiškai. Tačiau yra dalykų, kurie žmoguje beveik nesikeičia, kurie sudaro jo asmenybės pamatą, jo asmenybės stuburą, kuris saugo asmenybės visumą ir vientisumą, unikalumą ir grožį. Tai – ypatinga individo dvasinė struktūra, intelektinio ir emocinio išsivystymo lygmuo, kurį žmogus suvokia, saugo, tobulina, įvairiai vertina ir gerbia, suprasdamas, kad jo asmenybės tapatumas skiria jį nuo kitų. Žmogus suvokia, kad jis ne tik skiriasi nuo kitų, bet ir savo skirtingumu turtina įvairiaspalvį žmonių pasaulį.
Gal neatsitiktinai gegužyje minėjome Motinos dieną, kuri, dažniausiai, yra atsakinga už vaiko saugumą ir dvasiškumą, kurių federacija pasirūpino, kad būtų atkreiptas dėmesys į vaiko teises. Tuoj minėsime Tėvo dieną. Matydami savo tėvus, vaikai formuoja antrąją savo asmenybės pusę. Stebėdami kaip tėvai sprendžia problemas, kaip susitvardo (arba ne) emocijų sumaištyje, kaip didžiuojasi savo tėvyne, gimtine, moka pasidžiaugti šalies istorija, jos kaita, vaikai sužino, koks yra pasaulis, kaip jį priimti: su pagarba ar neapykanta, su baime ar pasitikėjimu, atlaidžiai ar kerštingai, smalsiai ar abejingai, nusižeminus ar oriai.
Dabar mes vis dažniau akcentuojame vaiko teises, vis dažniau užmirštame jų priedermes, užmirštame pagrindinę jo pareigą – kurti istoriją, fiksuoti pokyčius gamtoje, ekonomikoje, statinių paskirtyje, architektūroje, mene... Jų pagrindinė pareiga dabar turėtų būti: kuo daugiau pokyčių užfiksuoti savo atmintyje, laikmenoje, o užaugus tapti pokyčių perteikėju, suteikiančiu faktinę teisę analizuoti, lyginti, ant senų pamatų kelti naujas idėjas, perduoti po jų eisiančioms kartoms. Hermanas Hesse viename savo esė teigė, kad žmogus gali prarasti pinigus, visuomeninę padėtį, sveikatą, tačiau niekas iš jo nepajėgs atimti per gyvenimą sukaupto dvasinio turto, nes žmogaus dvasingumas yra nesunaikinamas. Dvasingumas/nedvasingumas perduodamas ateinančioms kartoms.
Neatsiskyręs nuo minios, arba nesuvokęs savęs, savo teisių ir laisvių, savo asmeninės atsakomybės, individas ištirpsta kolektyvybėje: asmenybei būtina atsiskirti nuo bendruomenės, kuri išlaisvina jį nuo asmeninės atsakomybės. Minia dažnai smerkia savo nuomonę turintį žmogų, nėra pajėgi susitaikyti su stereotipine pasaulėžiūra, nes asmenybei savarankiškas ir savikritiškas mąstymas yra reikalingas kaip oras. Laikas, arba bėgantys metai, tik paryškina asmenybės reikšmę žmonijos, tautos, visuomenės istorijoje ir parodo asmenybės egzistencijos, jos buvimo Žemėje prasmingumą. Asmenybės unikalumas, kuriuo asmenybė išsiskiria iš kitų. Tai – ne vien genetinis paveldas, bet ir individo kūrybiškumas, kuriuo praturtinamas pasaulis. Asmenybės aktyvumas, iniciatyvumas, stimuliuoja ir keičia aplinką.
Istoriją kuriame kiekvienas iš mūsų. Savo mažais darbais, savo kasdienėmis įžvalgomis, įvykių aptarimais ir jų fiksavimu šeimos albumuose ar metraščiuose. Jokia didelė asmenybė nebūtų iškilusi ir išlikusi istorijos verpetuose, jei jos darbų ir ypatumų nebūtų pastebėję ją supę ar net eilėse apdainavę paprasti žmonės.
Gal prieš gerą dešimtmetį ruošdama tekstą ką tik gimusio visaginiečio pasui rašiau: „Gimtinės žmonės, šalia kurių Tu pradedi savo kelią, visa širdimi linki Tau juoktis, bet primena: Tau reiks išmokti liūdesio, kad galėtum pastebėti ir paguosti liūdintį šalia. Tau reiks išmokti gerumo, kad sugebėtum suprasti kitą žmogų ir suvokti žodžio – geriausias - kainą. Tik tuomet Tu suprasti, kad būti geriausiu ir naudotis viskuo, kad geriausia – kiekvieno planetos žmogaus teisė didinanti atsakomybę“.
Būk laimingas mažasis žmogau, būkit atsakingi prieš save, savo vaikus ir žemę, kuri Jus nešioja, gerbiami tėveliai, seneliai, auklėtojai.
Dalia Savickaitė
