Renginys

Maloniai laukiame super renginyje bibliotekoje, Visagine Taikos g. 52, 2021 m. spalio 12 d. 15.30 val. – susitikime, diskusijoje su Nepriklausomybės akto signatare, politike, rašytoja, keliautoja Birute Valionyte.

Enciklopedijos Lietuvai ir užsieniui

Šiandien Lietuvos valstybė pripažinta pasaulyje, ji integruojasi į Europos ir pasaulio politines, ekonomines bei gynybines karines organizacijas. Užsienio politikoje padaryta daug. Tai nuoseklus pirmųjų įtvirtintų siekių atkurtoje Lietuvoje įgyvendinimas. Bet ar tuo galima apsiriboti, kai nekuriamas joks ideologinis pasididžiavimas ir noras veikti bei saugoti Lietuvą jos žmonėms? Ar tai nereiškia naujo nuopuolio?

Birutė Valionytė – miškininkė, Nepriklausomybės akto signatarė, politikė, keliautoja, knygų autorė ir, kaip mano ilgamečiai stebėjimai rodo, nesusitaikanti su negatyvia veikla valstybėje, Nepriklausomybės kūrėjų idėjų sekėja iki šiolei tęsianti Lietuvos didybės paieškas, jas fiksuojanti ir kurianti mums visiems pagrindą pagrįstai didžiuotis valstybės, kurioje, gimėme ir augome, didybe. Iki šių dienų ji pagal galimybes viešai piktinasi pagrindinių Nepriklausomybės idėjų „pardavinėjimu už indulgencijas“, t.y. pavirtusių, anot jos, nepateisinama veikla: „jau 10 metų kuriame valstybę tokią, kokią įsivaizduoja valdanti partija, ar už jos nugaros stovinti finansinė grupuotė. Neturime parengto nepriklausomybės įtvirtinimo ir gynimo strateginio veiksmų plano, kuris būtų konkrečių suderintų veiksmų visuma, įtvirtinanti šalies nepriklausomybę de facto. Visose srityse pasigendu valstybinio mąstymo, o matau tik konjunktūrą. Ko verta maža mirštanti tauta, kuri nepuoselėja, neugdo savo tautos atminties, nekoncentruoja jos proto ir visų galimybių išlikti laiko ir pasaulio tautų kasdienėje kovoje už būvį? Kai kasdien klimpstama vis gilyn rietenose ir nesantaikoje. Kai amžinųjų vertybių skalė yra pakeičiama pinigais ir tarpusavio santykiai grindžiami pataikavimu bei papirkinėjimu. Kai meilė Tėvynei ir gimtajai žemei, dora, sąžinė ir garbė tapo tiesiog nebereikalingi, nes būtent jie trukdo plėtotis konjunktūrinei aplinkai. Todėl nesistebiu, kad savo namus – Nepriklausomą valstybę – statome atbulomis rankomis, susigūžę, vis dairydamiesi į įtakingą „dėdę““.

Miškininkams gal Dievo duota pažinti ir atpažinti seniausius istorinius reliktus, piliakalnius, senosios kultūros apraiškas šiandieninėse tradicijose. Iki nesenų dienų jie buvo ir netiesioginiai jų saugotojai, puoselėtojai, palaikytojai, propaguotojai. „Per daugelį tyrinėjimų ir pedagoginės veiklos metų vis dar stebiuosi, kaip siaurai suprantame savo priešistorę ir jos veikėjų sukurtą istorijos mastą tiek žemių, tiek ir ankstyvosios kultūros gilumine dalimi, – veikalo „Didžioji Lietuva. IV knyga“ įvadiniame straipsnyje „Baltai ir jų gyvenamoji erdvė“ rašo akademikas, archeologas prof. Eugenijus Jovaiša. – Ir dažnas dar ir šiandieną savęs klausia, kodėl Birutė Valionytė baltiškais pristato Sembos (dabartinio Karaliaučiaus) ir tolybėse – Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – plytinčius piliakalnius. Atsakymas labai paprastas: jie nuo seniausių laikų ir buvo baltiški.“

Lietuvos istorijos tyrinėtoja Birutė Valionytė išleido jau ketvirtą tomą didžiulio veikalo, kuriame aprašė ir nuotraukose įamžino milžiniškoje keturių užsienio valstybių – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos – lyg ir pratęsiančių mūsų etninių regionų ribas, teritorijoje išlikusius baltų kultūros pėdsakus.

Pirmi du tomai yra skirti baltų paminklams Baltarusijoje, trečias – Ukrainoje ir šis, ketvirtas, – Rusijoje. Čia randame tokius pačius baltų kultūros pėdsakus Rusijos Federacijoje – nuo Pskovo, Smolensko, Maskvos srities, Tulos, Briansko iki dabartinei Kaliningrado sričiai priklausančių šiaurės prūsų žemių Bartos, Nadruvos, Notangos, Sembos, Skalvos ir kitų. Autorė ketina išleisti ir penktą tomą, kuris aprėps baltų pėdsakus Lenkijoje.

Lankydama baltiškuosius objektus Rusijos Federacijoje, knygos autorė praleido čia 1,5 mėn. (2013, 2014, 2017) ir dar 68 dienas – Kaliningrado srityje (2014–2018). Karaliaučiaus krašte ji viešėjo 18 kartų. Aplankė visus objektus, kurie pateikti šaltiniuose ir kuriuose buvo leista lankytis užsienietei, turinčiai specialųjį leidimą. Tačiau esama teritorijų, kurioms jokie leidimai neišduodami.

Įvadiniame straipsnyje B. Valionytė nurodo, kad leidinyje pateikti ir aprašyti išlikę baltų kultūros paveldo objektai ir piliakalniai yra „neatsiejama baltų civilizacijos dalis“. Ji pasirinkusi tuos, kurie privažiuojami automobiliu: „Nemaža dalis atkrito, nes kaimai nunykę, keliai, vedę į juos, – taip pat.“ Autorė rašo: „Rusijos kaimas miršta labai sparčiai, žemė nedirbama, kelių tinklas irgi gana prastas. Derlingoje žemėje veši karklynai ir miškas, todėl rasti piliakalnius dažnai yra tiesiog iššūkis.“

Projektas, pasak B. Valionytės, įvykdytas vien „entuziazmo dėka“. Aplankyti 197 piliakalniai. Nemaža objektų, kuriuos autorei dar pavyko nufotografuoti, jos žodžiais, „šiandien jau nebūtų įmanoma net surasti“.

„Lietuvos ir Rusijos istoriografijoje vis dar vyrauja nuomonė, kad LDK buvo sukurta užimant rusėnų žemes, o kartais tiesiog įvardijant jas slavų žemėmis“, – tęsia B. Valionytė „Autorės žodyje“ ir kelia klausimą: „Ar reikėjo Lietuvos imperatoriui Algirdui, dabar istoriografijoje vadinamam Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, okupuoti galindus, kurie dar tebekalbėjo ta pačia kalba kaip ir Algirdas? Juk LDK nieko neužėmė. Ji tiesiog savo buvusiose žemėse atkūrė valstybę. Turbūt tiksliau būtų pasakyti – sujungė baltų žemes – apkrikštytas ir neapkrikštytas.“

Ketvirtame knygos „Didžioji Lietuva“ tome 576 puslapiai, daugybė iliustracijų, objektų aprašymų, paremtų istoriniais faktais ir šaltiniais. Autorė savo įspūdingų gabaritų knygą vadina fotoalbumu, nors leidinys turi enciklopedinio pobūdžio darbams būdingų bruožų. Prie kiekvieno objekto yra pateikiamas trumpas aprašas lietuvių ir anglų kalbomis su žemėlapiu. Tai puiki pažintinė knyga bei reprezentacinis leidinys ir unikali dovana Lietuvos svečiams bei kiekvienam Lietuvos piliečiui ar Lietuvos bičiuliui, norinčiam pažinti savo šaknis ir istoriją.

B. Valionytė ypatingai suinteresuota, kad susitikime apsilankytų vyresnysis jaunimas, jų mokytojai, kad žinia apie Lietuvos didybę plistų kuo plačiau. Su jais ir visais kitais lankytojais ji pasiruošusi diskutuoti visais dominančiais juos klausimais nuo brandžios senovės iki dabartinių dienų problemų. Gali kalbėti lietuvių ir rusų kalbomis, kad būtų geriau suprasta.

Visų maloniai laukia Visagino viešoji biblioteka 2021 m. spalio 12 d. 15.30 val. (Taikos g. 52). Labai prašome nepamiršti galimybių paso ir dėvėti kaukes, saugoti save ir kitus nuo užkrato. Renginyje bus filmuojama ir fotografuojama.

Dalia Savickaitė