Vanda Beinorienė
Vanda Beinorienė
Esu gimusi gražiame Jurgenavos kaime Zarasų rajone. Mokiausi Zarasų rajono Degesiškių pradinėje, Lupenkos aštuonmetėje, Zarasų internatinėje mokyklose. Baigiau VVPI 1970 metais.
Nuo 1971 iki 1982 metų dirbau Ignalinos rajono Dūkšto vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja.
Nuo 1982 iki 1987 metų dirbau Visagino Sniečkaus 2-oje vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja, nuo 1987 iki 2019 metų, 32 metus, dirbau Visagino „Atgimimo“ gimnazijoje direktore.
2019 m. Visagino savivaldybės tarybos sprendimu už nuopelnus švietimui ir politikai man suteiktas Visagino miesto Garbės piliečio vardas.
„Naujųjų belaukiant...“
Tegul nelieka praeities šešėlių,
Akimirkų liūdnų, sunkių....
Tegul Naujieji metai būna dailūs
Nauja sėkme, svajonėmis, džiaugsmu.
Naujus metus sutikime su iškilmingais tostais,
Senųjų metų rūpesčius praplaukim šampanu.
Ir jei Naujieji bėga šuoliais,
Tegul nors laimė bėga pamažu.
Pražysta gėlės, bet ir vėl nužysta,
Kaip stiklas dūžta laimė kai kada.
Naujųjų metų rytą palinkėčiau,
Kad tavo laimė būtų amžina.
***
„Per vėlu...“
Į duris pasibelsi nedrąsiai,
Atėjai tu per daug pavėlavęs.
Nežinojau, kad kitą jau rasi
Tu tylėjimu meilę išdavęs.
Juodos akys apdrėko nuliūdę.
Priekaištaujantys žodžiai. Nors keista:
Tik dabar tavo meilė nubunda,
Tik dabar širdis prašo atleisti...
Netikėjau, kad tu vėl ateisi
Ir kad dėsies nekaltu melavęs.
Į mane neturi jokių teisių,
Atėjai tu per daug pavėlavęs.
***
„Ateisiu...“
Manęs nekviesk. Aš pati ateisiu į tavo kambarį saulėtą.
Ateisiu nekviesta, be jokių svečio teisių,
Nors kambary nebūtų vietos.
Net nelaukiama, tačiau vis tiek ateisiu,
Atnešiu tau gėlytę žydinčią.
Ir švelnų vėjo gūsį iš pievų tėviškės rasotų, pakvipusiu medum.
Ir mudu, rodos, būsim tarp šlamančių beržų ir uosių.
Lakštingalos čiulbės. Ant lūpų vėjo bučinių pajusim.
Pajusi tu ir mano nerimą, kai pro duris, plačiai atvertas,
Išgirsi pašnibždom ištartą žodį:
-Galima?
-O jeigu ne?!
Pažersiu vartuos po tavo kojomis
Ir neviltį, ir visą svaigų nerimą.
Vėluojančių ir mylinčių neteisia...
Tu durų neužtrenk, nors bus vėloka.
Kaip valkata atklydęs netikėtai
Be jokių svečio teisių ateisiu.
Atsigert laimingo juoko.
Kitaip aš negaliu.
Aš be tavęs gyvent nemoku...
Ar lauksi tu manęs, ar ne,
O aš vistiek ateisiu.
Kasdien, kasdien aš pas tave ateisiu
Net ir nelaukiama, nekviečiama, neprašoma. Ateisiu...
***
„Aš būsiu tau gera, gera“
Tu atėjai į kuklų mano butą,
Kur buvo tuščia, šalta, nejauku.
Ir kambarys pakvipo kaimo dūmais.
Ir žemuogėlėm ošiančiam šile.
Neglamonėjai siaubingų vėjų.
Nebučiavai man lūpų su aistra.
O prigludai ir tyliai sukuždėjai:
„Aš būsiu tau gera, gera“.
Ir su tavim man buvo gera, gera.
Buvau laimingas taip, kaip niekada...
Bet kartą gundančiai alyvom šlamant
Į mano širdį pabeldė kita.
Ji pas mane atėjo lyg plaštakė,
Kai mano lūpas degino aistra.
Tačiau ji niekad nepasakė:
„Aš būsiu tau gera, gera“.
Nors ji juoku užpildė visą visą butą,
Man buvo tuščia, šalta, nejauku.
Aš išsiilgau mielo kvapo rūtų
Ir žemuogėlėm ošiančių šilų.
Aš dėl tavęs nueičiau šimtą mylių,
Iškęsčiau liūtį, speigus ir audras.
Tik vėl priglusk ir sukuždėki tyliai:
„Aš būsiu tau gera, gera“.
Galerija
