Violeta Janavičienė

Violeta Janavičienė

Mano gimtasis miestas - Ignalina, ten gimiau ir užaugau, studijavau Vilniuje. Taip jau gavosi, kad grįžau į (beveik) gimtuosius kraštus - atvykome su šeima į Visaginą, kai vyras įsidarbino IAE. Eiles pradėjau rašyti studijų metais. Ko gera, tas lūžis - perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį - pastūmėjo išsakyti (nors ant popieriaus) tai, ko negali išreikšti paprastais žodžiais. Niekada nežinai, kada ateis įkvėpimas, bet viena aišku - reikia nebijoti būti vienam. Tik būnant vienatvėje su savimi, su tikrais savo jausmais, gali įsigilinti, įsiklausyti į save, reikia išjudinti savo „giliuosius vandenis“ (o, kiek ten būna ir nuosėdų, ir verpetų, ir povandeninių srovių!), reikia „išsigryninti“ prieš save. Ir nereikia to bijoti. O toks „savęs valymo“ rezultatas dažnai nugula eilėmis, kažkam - galbūt proza, kažkam - paveikslais... Mano manymu, menas ir yra savęs išgryninimas, sielos išvalymas.

Mėgstamų temų neturiu, net nežinau, ar apskritai jos gali būti? Tiesiog rašai, kas tuo metu skauda, ko negali sulaikyti... Kartais tai būna džiaugsmas, meilė, bet (man) dažniau - skausmas, kaltė, kažkokia vidinė tuštuma... „Lietuvai“ parašiau 1990 m., kai mes vadavomės iš SSRS gniaužtų (juolab mano a. a. Mamytė buvo tremtinė, todėl man labai skaudi ir brangi ši tema).

„Amžinas regėjimas“

Užmerkiu akis ir matau, kaip
Rankos mano prieš saulę
Šviečia.
Pūsteli vėjas, o
Pirštai linguoja,
Pajutę tą nuostabų
Aukščio jausmą.
Ir nė kiek nebijau –
Sparnai atkakliai skrodžia orą.
Išskečiu pirštus ir
Sklandau…
Ašaros byra iš džiaugsmo –
Taip verkia skraidydami
Paukščiai.
Tik žemė
Nenori paleisti manęs,
Ir matau:
Nubyra lyg žiedlapiai
Plunksnos…
Aš jas semiu,
Gaudau kiekvieną plunksnelę…
Atsimerkiu –
O saujos pilnos ašarų ir
Žemės…

1987 m.

***
 
„Dukrai“
 
Nesakyk, kad tavęs aš
nemyliu...
Nesakyk, kad aš
negera...
Mano žodžiai iš sielos pakyla
Ir
Lieka manoj tyloje...
Sunkūs užraktai – lūpos...
Lieka tik judesys,
lieka žvilgsnis...
Deja...
Tu skaityt dar nemoki,
Kaip
Aš
Myliu
Tave...
  
2000 m.
 
***
 
„Lietuvai“
 
Švelni, tyra mergaite,
Kas nuskriaudė tave?
Kodėl suklupus taip ilgai
Verkei?
Neišdrįsai pakelt akių
Į dangų,
O vien tik mintyse
Meldeisi:
Už ką man, Viešpatie,
Tokia kančia,
Kad negaliu
Nubraukti ašarų ir
Grįžt namo?
Nedejavai ir
Neprašei, kad leistų atsistoti, kentėjai tyliai ir
Tikėjai…
Nušluostyk ašaras gintarines,
Pakelk galvutę šviesiaplaukę
Ir eik,
Nebesustok…
Išeik į lygumas, upes ir
Nebegrįžk į gūdžią girią!
 
1990 m.
 
***
 
„Mamai“
 
Tavęs nebėr...
O aš nespėjau tiek daug
Tau pasakyti:
Kaip aš džiaugiuosi,
Kad turiu tave,
Kad visuomet galiu
Priglusti lūpomis prie
Tavo rankos,
Kad pasidžiaugti aš galiu
Su tavimi kartu
Dėl savo laimės ar sėkmės...
Nespėjau aš
Atsiprašyti
Už širdgėlą, kurią patyrei,
Už ašaras, kurias tu
Dėl manęs išliejai,
Už kvailystes,
Už neklusnumą,
Už išdaigas...
Už viską, kas
Žeidė tavo širdį...
Kiek daug tuomet
Nesupratau aš...
Ir kaip tu viską
Man atleisdavai...
Dabar ir aš prašau:
Atleisk man,
Mama...
 
***
 
„Miestas“
 
Kai pražysta žvaigždėmis dangus,
Tyliai sninga naktimi,
Pilkos ir negražios akys
Staiga sužimba aksomu švelniu..
O ta svaigi, išdykėliška
Šypsena!
Ir nejučiom eini į tas
Akis, kurios šviesoj paliečia
Skruostą drugeliu švelniu,
O tamsoje katės ugnelėm
Švyti.
Nubėga juokas medžių šakomis.
Eini į tą pasaulį, kur visad
Šventė
Ir kur
Nėra
Pilkų akių,
Nėra žingsnių pavargusių ir
Šypsenų kvailų..
Trapus tas porcelianinis
Pasaulis, bet koks
Jis mielas ir
Puikus!..
…Tik gęsta žvaigždės, ir
Saulė
Nuplėšia paslaptingą šydą…
Palikusi nuoga,
Plaštakė virsta paprasta
Skruzde…
 
1985 m.
 
***
 
„Širdis“
 
Aš pabandžiau sugauti vėją...
Padūkęs, linksmas
jis atnešdavo man saują
snaigių,
pageltusį kaštono lapą,
pavasario kvapų margiausią puokštę,
smiltelę, saulės nubučiuotą...
Nurimk, sustok!
Prie delno mano ištiesto
priglauski karštą savo kaktą...
Surimtėk!
Išslydęs pro pirštus,
kaltai nusišypsojo ir
nulėkė,
nubarstęs sidabru,
raukšlelėm išbučiavęs...
Dundėk, širdie, jaunyste!
Kvatokis,
džiaukis ir
gyvenk!
 
***
 
„Sudaužyta aš“
 
Aštrios šukės skaudžiai žeidžia.
Kur beeitum – vienos šukės…
Degančiais pirštais rinkai
Piktas, kruvinas
Skeveldras.
Kantriai dėjai vieną prie kitos..
Apmaudas keitė viltį,
Karčios ašaros nuplovė
Juodą kraują…
Pažvelk –
Tu sudėjai iš šukių
Mane.
Kaip šito troškai,
Kaip kantriai lipdei..
O dabar?
Žvelgi tuščiom akim ir klausi:
Kam?
Užsimojai
Ir vėl sudaužei…
Tik dabar mano šukės
Nežeidžia tavęs..
 
***
 
„Vienatvė“
 
Čia – mano pasaulis,
Čia aš gyvenu…
Man viskas paklūsta –
Ir vėjas nurimsta,
Ir liūtys praūžia,
Ir naktį žvaigždėtą lakštingala suokia,
Ir spengia ausyse nuo šalčio tylos,
Ir skyla iš pykčio uolos kalnų,
Ir rūką praplėšia rudens obuolys,
Ir sodai pravirksta rasotais žiedais..
Bekraštis tas mano pasaulis..
Didingas, gražus,
Laukinis, rūstus..
Jo niekas nemato.
Ir niekas nežino,
Koks jis nuostabus,
Ir koks jis
Trapus...
Čia – mano pasaulis,
Ir aš jį valdau...